Ryte vieni žmonės pasakoja ilgą sapno siužetą, o kiti prisimena tik jausmą arba nieko. Tai nereiškia, kad vieni sapnuoja, o kiti ne. Mokslas skiria patį miego metu patiriamą vaizdinį nuo to, ar jis buvo išsaugotas ir pasiektas pabudus.
2025 m. Italijos tyrėjai perspektyviai rinko 217 sveikų suaugusiųjų sapnų ataskaitas kartu su miego, pažintinių ir kitų individualių rodiklių duomenimis. Jie aptiko, kad su tikimybe ryte pranešti sapną siejosi požiūris į sapnus, polinkis į spontanišką minčių klajojimą ir nakties miego ypatybės. Atminties turinio prisiminimą siejo amžius bei jautrumas trukdžiams, o prisiminimas kito ir tarp skirtingų naktų bei sezonų.
Šie duomenys neleidžia pasakyti, kad vienas bruožas „sukelia“ gerą sapnų atmintį. Tai stebimieji ryšiai, kuriems gali turėti įtakos ir pabudimo aplinkybės, įpročiai bei tai, kada žmogus nusprendžia užrašyti patirtį. Tyrimas naudingas tuo, kad atitraukia nuo paprastos išvados: „neprisimenu, vadinasi, nesapnavau“.
Jei norite prisiminti daugiau, saugus eksperimentas yra trumpas užrašas prie lovos: data, vienas vaizdinys ir emocija. Nebandykite per prievartą kurti pasakojimo — tikslas yra pastebėti savo patirtį, o ne surinkti kuo daugiau įrodymų ar priskirti sapnams vienintelę reikšmę.